Apie sidabro medalio laimėjimą kulinarijos olimpiadoje IKA 2020

Jaroslav Orševski

Kiekvienas konkursas yra lyg naujas savęs išbandymo ir tuo pačiu patikrinimo nuotykis. Nors po konkurso sau sakiau, kad daugiau niekada nebedalyvausiu, išsimiegojęs vėl noriu grįžti ir patirti tai, ką sunku apsakyti vien žodžiais. Du tūkstančiai žmonių, visi pasitempę aukštai iškeltomis galvomis, kurias puošia šefo kepurė. Ne šiaip sau kepurė, o pasididžiavimo tuo, ką darai, ženklas. Taip prasideda kas keturis metus organizuojamas konkursas, kuris yra vienas prestižiškiausių konkursų senajame žemyne.

Nors tarp konkursų ir yra gana didelė pertrauka, kaip studentui vis pritrunka tos vienos nakties pasiruošimui. Nors pats pasiruošimas, teoriškai atrodė sklandus, atvykus į virtuvę pradėjo drebėti rankos, pasidarė akivaizdu, kad didžiausias viso ko teisėjas esi pats. Tad 4 patiekalai atsivežti iš Lietuvos iškeliavo į šiukšlių dėžę. Klausite, kodėl švaistome maistą? Tokia jau ta tamsioji konkursų pusė. Nors galiu pastebėti, kad pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio yra skiriama būtent šiai problemai, tad kulinarijoje stengiamės išnaudoti kuo daugiau maisto nuopjovų ir dalių kurios kasdienybėje būtų išmetamos.

Penki patiekalai lėkštėse ir keturi vieno kąsnio užkandžiai šešiems asmenims – tokia buvo mano užduotis. Nors ji iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai sudėtinga, bet kuo daugiau dalyvauji, tuo daugiau svarbių detalių sužinai. Technikos, spalvos, paruošimo būdas, konsistencija, produktai, formos – nei vieno iš šių dalykų nevalia kartoti savo patiekaluose, vadinasi jei naudoju morką ar bulvę, ji stale bus tik vienoje vietoje. Nors atrodo žinai tiek daug produktų, galiausiai tikrai pritrunki tų kelių. Sunku tiksliai pasakyti kiek ingredientų panaudota, bet jei imčiau vidurkį, manau gautųsi gana apvalus skaičius – 60.

Žirnelių terinas su mėtomis, ožkos sūriu ir medumi, žirnelių salotomis, agurkais, obuoliais ir fermentuotų česnakų padažu – taip sugalvojau pradėti savo kulinarinę kelionę aukso link. Kaip žinia iki jo pritrūko šiek tiek, tad stengtis ir tobulėti tikrai yra kur.

Antrasis patiekalas – beržų sulos sultinys su grill svogūnais ir miško grybais. Jį stengiausi suporuoti su lėtai virtu putpelės kiaušiniu bei jaunaisiais svogūnėliais.

Menkė su šukute, iš atraižų gamintas musas, midijų padažas ir daržovių tekstūros – trečiais patiekalas. Nors mano akimis labiausiai nenusisekęs, kaip ir minėjau, negali žinoti kaip masto kiekvienas teisėjas, tad ir čia belieka sutikti su bendru verdiktu.

Ėriena su patarška bei iš jų dueto padarytu marmuru, ėrienos paštetas, kepenėlių balandėlis, obuoliais įdarytas burokėlis – tik maža dalis to, kas buvo ketvirtojoje lėkštėje.

Na ir pabaigai – plikytas pate choux, avietinis pyragaitis su uogų ganašu, baziliko ledai bei laukinių uogų padažas. Paprasta, subtilu, bet vien nuo pavadinimo apsąla širdis. Būtent taip aš bandau sužavėti teisėjus, nes nei vienas iš mano patiekalų nėra ragaujamas, nors turėtų būti valgomas, jei kas norėtų atsikasti. Tad labai nukrypti nuo pavadinimų negali.

Įveikti beveik 2000 km, kelios paros be miego, įtemptas pasiruošimas, kai geriausias draugas gali tapti priešu… Ką kalbėti apie save, kai vis negali sau įtikti. Tai dar viena kova su laiku, kuris nenumaldomai lekia ir kiekviena sekundė yra aukso vertės. Kaip jau minėjau, lyg studentas, keliuosi, kraunuosi daiktus į dėžes ir 4 ryto pajudu konkurso link. Žinau, kad dar kelios valandos ir galėsiu atsipūsti, tačiau nerimas kankina iki pat tol, kol esu kviečiamas ant scenos ir iškilmingai apdovanojamas sidabru. Sidabras… Neslėpsiu, viduje esu kiek nusivylęs, nes tikėjausi daugiau, tačiau kiekviena tokia pamoka yra neįkainojama, tad tikiu, kad po ketverių metų įdėsiu dar daugiau pastangų, dar daugiau laiko, išliesiu dar daugiau prakaito tam, kad pasiekčiau užsibrėžto tikslo.

Dabar gi, išsimiegojęs ir grįžęs į savo ritmą džiaugiuosi. Sidabras visai neblogai, juo labiau, kad tai pirmasis mano kaip individualo konkursas.